2017 rugpjūčio 11 d.
Atsikėlėme, susidėjome daiktus, nuėjome papusryčiauti, susinešėme mantą į mašinas ir išvažiavome. Beje, Thomas išvyko daug anksčiau, nes privalėjo kuo greičiau atsirasti savo bendruomenėje, juk penktadienis pagal jų kuriamas tradicijas – jo gaminimo bendruomenei diena, jis jokiu būdu nenorėjo to praleisti.
Važiuojant lijo, matomumas gana prastas, bet kelionėje mums vėrėsi gražus gamtovaizdis, rūkas, kartais atrodė, kad važiuojame debesimis. Pirmas sustojimas – miestelis Rothenberg. Pradėjome savo trumpą ekskursiją įėję į senamiesčio ansamblį pro varpinės arką. Aplankėme koplyčią, patį miesto centrą, kur buvo labai daug žmonių. Sužavėjo spalvinga vokiška architektūra, augalai, gatvelės, kt. Užėjome į keletą suvenyrų parduotuvių, po to į mažą kavinukę, kurioje smagiai smaguriavome vokiškais saldumynais.
Vakarop atvykom į Toondorf bendruomenę, netoli jų pilies pasitiko Thomas. Apsistojome pačioje pilyje, dviejuose kambariuose. Tomas pradėjo vedžioti pirmai pažinčiai po įdomesnes vietas, tačiau įsilijo, tad teko sugryžti vidun.
Thomas paprašė 2 žmonių pagalbos vakarienei paruošti, pasisiūlė Idalija ir Jolanta. Thomas joms didžiojoje virtuvėje, kurioje gaminamas maistas artimiausiai Valdorfo mokyklai, rodė, ką daryti, ir visi kartu gamino – virė makaronus, tarkavo fermentinį sūrį, ruošė pompidorų pastą su tofu, pjaustė agurkus, arbūzus, t.t. Valgėme bendrame svečių valgomajame, Thomas net gražiąsias dideles šventines lėkštes surado. Kartu su mumis vakarieniavo vienos savanorių grupės dvi vadovės, viena vokietė, kita rusė iš Sank Peterburgo. Jų grupė, dar 11 žmonių, kitą dieną 2 savaitėms atvyko į šią bendruomenę savanoriškiems pagalbos darbams. Kartu mums visiems buvo įdomu valgyti, bendrauti.
Thomas pasiūlė 21 val. susitikti, užsikurti židinį, pavakaroti. Ten susitikus, jis lyriškai nusiteikęs papasakojo šios pilies legendą apie kunigaikščių porą, neturėjusią vaikų, dėl ko kunigaikštis su didžiule palyda išsiruošė į piligriminę kelionę Jeruzalę. Sunki buvo kelionė pro bavarų žemes, per Alpes, frankus, dykumą, bet visur jie jautėsi turį globą. Atvykus į Jeruzalę, kunigaikštis ilgai meldėsi dėl vaikų atrastoje katalikiškoje bažnytėlėje – koplytėlėje, po to iškeliavo atgal į namus. Jau visai priartėjus prie savo pilies, kai ji buvo matoma, kunigaikštis su draugu dviese atsiskyrė nuo palydos, apsaugos ir patraukė į artimiausią bažnyčią pasimelsti ir padėkoti už sėmingą kelionę. Netoliesi buvo iš svetur atklydusių plėšikų gauja, kuri užpuolė kunigaikštį su draugu, nors šie narsiai gynėsi, bet neatsilaikė, krito mušyje nužudyti. Kad ir kaip skubėjo apsauginiai į pagalbą, buvo jau per vėlu. Kunigaikštienė, gavusi iš anksto žinią per šauklį apie grįžtantį vyrą, kad greičiau jį pamatytį, užsilipo į pilies bokštą, todėl savo akimis regėjo skaudžią vyro žūtį. Iš didžiulio sielvarto ji netyčia persisvėrė ir nukritus nuo bokšto užsimušė.
Kunigaikščio palydos kariai bandė surasti savo valdovo žudikus, bet nieko nepešę vėlai vakare sugrįžo, paėmė abiejų vyrų kūnus ir parnešė juos į pilį. Kiek beieškojo, kunigaikštienės kūno kažkodėl nepavyko rasti. Tik po kurio laiko dvariškiai matė kunigaikštienės siluetą prie žuvusio kunigaikščio bei jo draugo palaikų, po to ji dingo.
Taigi kai Tonndorf bendruomenė įsikūrė šioje pilyje, ji nutarė pastatyti nėščios moters statulą ir jos pilvo ertmę padaryti tuščiavidurę, kad ten galetų įsikurti bičių šeima. Taip bandyta nutraukti tą “nevaisingumo prakeiksmą”, ir, jų manymu, tai pavyko, nes šios bendruomenės šeimoms vaikų gimsta gana daug.
2017 rugpjūčio 12 d.
Rytą pradėjome kolektyviniu pusryčių ruošimu, papusryčiavus Thomas pratęsė savo bendruomenės pristatymą. Jis parodė savo pirmuosius namus, kuriuose gimė jaunėlis sūnus. Pasakojo apie gyvulininkystę, kaip sprendžia šildymo klausimą, minėjo, kad tenka paruošti apie 4 kub.m malkų žmogui. Anksčiau buvo visur pastatę biotualetus, bet atvykstantys ne visada tinkamai jais naudojosi, teko pilyje pastatyti įprastus, kad nereikėtų per savaitę mažiausai du kartus juos atkišinėti. Parodė didelį sodą, kuris ypatingas tuo, jog toje vietoje dirvos storis tik apie 30 cm, todėl tik seną vaismedį nupjovus, jo vieton galėdavo sodinti jauną medelį, nes senovėje medelių sodinimui išsprogdindavo duobę, į ją pridėdavo tinkamų žemių.
Thomas parodė vieno jų bendruomenės nario forografavimo vietas, pasakojo, kaip jis fotografuoja, net žiemą padaro nuostabių kadrų, labai gerai pažįsta augalų, gyvūnų pasauį, gali daug ko pamokyti, turi kuo pasidalinti. Parodė miško apsuptyje pievą, kurioje žiemą poruojasi lapės, o vieną kartą per metus čia vyksta vaikų “įšventinimo” į suaugusių gyvenimą ritualas, kai šiems sueina 18 metų. Tada vaikai turi visą naktį praleisti miške ir tik su aušra gali ateiti į pievą, kur prie laužų jų laukia suaugę, artimieji.
Šioje bendruomenėje nėra vieno vadovo ar kokios nors valdybos – tarybos, visus esminius klausimus jie sprendžia kartu. Tam tikroms veikloms jie patys pasisiūlo savanoriais, pvz., atvažiuojant į bendruomenę svečiams, siūlosi vienas ar kitas žmogus svečius globoti, viską aprodyti, papasakoti. O šiaip yra kelios esminės veiklos grupės, į kurias, kaip ir kitur, pirmame rate ne pats žmogus save siūlo, o kiti bendruomenės nariai. Antrame rate iš naujo vyksta siūlymai, tad net jei žmogus prieš tai į tam tikras pareigas siūlė vieną kandidatą, antrame rate jis gali apsigalvoti ir pasiūlyti ką nors kitą, jei mato, kad kiti tą siūlo, juo pasitiki.
Dar kas įdomu – ši bendruomenė nuo pat pradžių nutarė, kad neims iš banko paskolos, todėl kaups lėšas (pvz., iš nuomos, įvairių verslų) ir iš tų lėšų po truputį renovuos pastatus, patalpas. Žinoma, pradžia buvo padaryta susimetant ir nusiperkant pilį su 15 ha žemės bei visais pagalbiniais pastatais. Kiek vėliau jie papildomai nusipirko dar 15 ha žemės. Viena iš stiprių bendruomenės veiklų – bitininkystė.
Tonndorf bendruomenėje rengiami festivaliai jaunimui vasarą, į kuriuos suvažiuoja keli šimtai žmonių, gyvena palapinėse, bendrauja, žaidžia. Thomas pasakojo, kad pernai tokiame festivalyje diskotekos metu didžėjai leido tris skirtingas melodijas, visi buvo su ausinėmis ir galėjo pasirinkti, ką klausyti. Atėjus į šokių aikštę, gana keistai atrodė tai, kad skambėjo naturalūs gamtos garsai, čiulbėjo paukščiai, o žmonės šoko, vieni vienaip, kiti visai kitaip – pagal melodiją, skambančią ausinėse. Jei kas iš šokančių pamatydavo greta šokantį visai kitu ritmu, nei jis pats šoka, galėdavo persijungti į tą muzikos takelį savo ausinėse. Iš tiesų originalu.
Įdomus jų vaikų darželis. Jis yra atokiau nuo pagrindinių pastatų, miško apsuptyje, kur yra du nameliai, vienas senesnis, prastokos šalčiams izoliacijos, todėl dabar paliktas vasaros užsiėmimams. Kitą jie statė savo jėgomis, langus jiems padovanojo, todėl namo konstrukciją teko taikyti prie langų rėmų matmenų. Įprastinė vidutinė temperatūra žiemą yra 0-5 C, bet kartais nukrenta ir iki -30 C, tad šildymas reikalingas. Vaikus prižiūri dvi auklės – vyrai, žinoma, padeda savanoriai pagalbininkai. Mokyklos bendruomenė neturi, vaikus paeiliui vežioja į artimiausią Valdorfo mokyklą.
Thomas mums parodė savo namus, gana kuklius: du kambariai, lovos pakeltos arčiau lubų. Jie turi šunį, o žmona Linda muzikantė, groja keliais muzikos instrumentais. Tap pat apsilankėme sode su keliais vagoneliais.
Galiausiai Thomas nusivedė mus į įžymųjį pilies bokštą, kurio sienos apie 4 metrų storio. Bokšto apatinėje dalyje yra apvali celė – kalėjimas, kur seniau laikydavo belaisvius, o nuleisdavo juos ten per viršutinę angą virve. Į bokšto viršų veda 113 laiptų, gana stačių. Užlipus į viršų, atsivėrė labai gražus toli besiskleidžiantis peizažas, vienoje pusėje matėsi artimiausia gyvenvietė, kitoje – dirbami laukai, bet daugiausiai supo žalios miškingos kalvos.
Atėjo pietų metas, ir vėl Thomas paprašė talkos. Pastebėjome, kad jis ėmė seną maistą, pvz., likusį nuo pusryčių ar vakar dienos, pridėjo šviežių produktų ir pagamino tomato tyrsriubę. Žodžiu, šioje bendruomenėje akivaizdžiai maistas nėra sureikšmintas, juntamas taupumas, siekis resursus išnaudoti maksimaliai. Papietavome, tada išvykome į Weimarą. Parvažiavome į Tonndorf bendruomenę, pavakarojome su arbata.