Šiemet, 2016 m., ilgiausios metų dienos džiugino saulėtu karštu oru.
Rinkome gėles, žoles, pynėme vainikus iš dobilų, iš ramunių, ąžuolų lapų, įvairių kitų žolynų.
Kas maudėsi, kas tiesiog mėgavosi gamta. Dėliojomės bendras vaišes…
Vėliau, temstant, vyrai sukrovė aukštą Joninių laužą. Kartu, su dainomis jį užkūrėme. To negana – visą tvenkinį apjuosėme ugnelių ratu, taip nuostabiai atsispindinčiu vandenyje. Tegul tas šviesos žiedas saugo mus visus metus, – pagalvojome, – tegul sklinda, plečiasi.“
Džiaugsmingai sukomės aplink degantį didelį laužą, kaip kad Žemė sukasi aplink savo ašį, kartu ir aplink Saulę.
Dainavome lietuvių liaudies dainas, kurias kažkada girdėjome iš savo tėvų, o dabar jų klausėsi aplink laužą susėdę mūsų vaikai.
Aišku, maudėmės nuostabiame smaragdiniame Kalnuotės tvenkinyje, nes vanduo šią naktį juk ypatingas! Tą ir išgyvenome – didelę švarą, ramybę, apsivalymą.
Dalį bendruomenės narių, kaip įprastai, paviliojo pirtis. Čia vyko ypatingos ir drauge tokios paprastos jos procedūros, ritualai – bendruomenėje jau tradiciniai, tačiau drauge ir unikalūs, nepakartojami – su augalų aromatais, vantomis, oro, vandens ir ugnies harmonija… Gera ir pabendrauti, ir patylėti drauge, įsiklausyti į tylą, leisti sau susilieti su gamta.
Na, o tradicinis mūsų maistas – nuostabūs bulviniai blynai. Kas gali būti skaniau už ant gyvos ugnies pagamintą maistą?!
Sulaukėme aušros prie laužo.
Išaušus dienai, bendravome su Saule, gamta, sėmėmės jų pilnatvės – trumpomis, šaltomis žiemos dienomis galėsime prisiminti Jonines Kalnuotėje ir tai mus neabejotinai sušildys.