Kalėdinė pasaka apie Kalnuotę

Kalnuotė žiemą

Du nykštukai puošė Kalnuotę…

Visai visai nesenai, prieš Kūčias, susitiko du nykštukai labai gražioje Kalnuotės žemėje. Vienas iš jų su karučiu atvežė daug kalėdinių žaisliukų, o kitas – pjaustytų morkų, obuolių ir kitokių gėrybių. Vienas iš nykštukų Kalnuotės kelius mina kasdien, o kitas iš didmiesčio ir čia būna labai retai. O tokiu gražiu žiemos laiku jis buvo pirmą kartą ir netvėrė džiaugsmu, kaip čia gražu. Nors jo didmiestyje balos ir pilkas asfaltas, čia sniego vos ne iki kelių. Geras geras geras, kaip gražu, kaip gražu, kaip gražu, vietoje negalėjo jis nustigti. 

O dar kaip gera, kai vienas nykštukas pamato kito nykštuko laimingas akis, kaip šiltai jie apsikabino. Ir kibo jie į kūrybinius darbelius, viskas ėjosi taip sklandžiai ir su tokiu sutarimu. Vienas pasako, kitas pritaria: „O taip!“ Vienas dėliojo morkas, kitas riešutėlius barstė. Ir taip jiems besisukant mandalos ratu vienam iš jų net galvelė apsisuko ir nežinia ar iš laimės, ar iš meilės, ar iš tos pilnatvės jausmo.

Kol vienas nykštukas toliau darbavosi, kitas sau leido arbatėlės karštos atsigerti ir kol jis išgėrė, jau ir mandala buvo visiškai baigta. Tada nykštukų laukė kitas projektas, eglutės puošimas. Ir čia jie sukosi gana greitai, žaisliukus jie vėrė į girliandą ir kabino ant eglutės šakų. O kad pasiektų aukštesnes šakas, jiems net kopėčių prireikė. Vienas lipo kopėčiomis besilaikydamas už kito nykštuko kepurės, o tas kitas nykštukas drąsino: laikau laikau, lipk drąsiai. Taip jiems susiremiant petys į petį pavyko papuošti ir eglutę. Ir vėl tas nykštukiškas nuoširdus džiaugsmas, kaip gražu, kaip gražu, kaip gražu

Tada tas nykštukas, kur labiau gamtos vaikas, uždavė retorinį klausimą: „O kaip vartai?!“ Na tai aišku, kaip kaip, tai aišku, kad puošiam, lipti ant kopėčių juk jau buvo vieni juokai. O dar ir auksinę žvaigždę jie rado žaisliukų krūvoje. Nugi kaip gražu -auksinė žvaigždė vartų viduryje. Ir čia besidarbuojant miesto nykštukui pirštai nušalo, gerai, kad jis buvo visai išmintingas ir savo mažus pirštelius šildėsi arbatos puodelyje ir gan greitai ištarė: „Darom toliau!“ Ir jis vėl stovėjo ant kopėčių ir pasistiebęs stengėsi pasiekti kuo aukščiau, kuo aukščiau.

Papuoštais vartais jie taip pat labai džiaugėsi ir čia jau atėjo tas jausmas, kad beveik viskas. O beveik dėl to, kad vienas nykštukas pasidalino, kad labai gerai jam sekasi daryti paaukojimus ir suvokimu kaip tai yra svarbu, ir tas nykštukas labai norėjo sudalyvauti tame gražiame procese. Jie abu labai labai norėjo paaukoti Mokytojams ir visa persmelkiančiai Dvasiai tai, ką šiandien sukūrė. Vienas nykštukas užmerktomis akimis kvietė palaiminimą, o kitas išpūstomis akimis dairėsi aplinkui tarsi akimis galėtų „atsigerti“ šios aplinkos grožiu, ta šventiška balta baltuma. Jie toliau abu tęsė būti laimingi. Na, o kadangi jie jau buvo toje dėkingumo būsenoje ir abu žinojo dviejų taškų praktiką, tai aišku, taip ir buvo. Jie džiugume ir dėkingume pakvietė resursus svajonių išsipildymui tais naujais 2018 metais.

Ir čia jie suprato, kad laikas atsisveikinti, šiltas apsikabinimas, lydėjo šiltus palinkėjimus ir kaip gi kitaip, vėl norisi apsikabinti ir vėl palinkėti. Kaip ir kitos pasakos, taip ir šita pasaka baigiasi, jie ilgai ir laimingai… Tik pridėsiu, kad jie sėkmingai grįžo namo ir susitarė kitą kartą vėl susitikti.

ILIUSTRACIJOS:

Vartai į Kalnuotę

Eglutė Kalnuotėje

Mandala sniege

Comments are closed.

Top