Asociacija „Klanuotės bendruomenė“, asociacija „Gyvoji planeta“ ir Lietuvos ekobendruomenių asociacija, sudariusios koncorciumą Erasmus+ projektui „Kursai besikuriančioms bendruomenėms“ šiandien sveikina paskutinį trejetą, grįžusį iš Italijos Cinque frondi miestelyje įsikūrusios „Thabarwa center” bedruomenės.
Trys konsorciumo narės, Elena, Danguolė ir Rigonda, turėjo progos susipažinti su bendruomene, įsikūrusia Italijos pietuose ir veikiančia jau trejus metus, nes vyko į 6 dienų stebėjimo vizitą.
Stebėjimo vizitas Thabarwa centre Cinquefrondi miestelyje Italijoje
Šių metų balandžio 28 dieną anksti ryte mes atvykome į šį nedidelį miestelį Italijos pietuose, Kalabrijoje. Mus pasitiko bendruomenės atstovas Saro ir papasakojo šiek tiek apie šią bendruomenę: „šiuo metu čia gyvena tik viena vienuolė, du savanoriai ir dar vienas gyventojas, kuris prisiglaudė čia ieškodamas prieglobsčio, t.y. benamis. Nors kartais bendruomenėje būna ir daug gyventojų“.
Moterys susipažino su bendruomenėje kultyvuojamu mokymu pagal Tailando, Myanmaro tradiciją, kurią pristatė čia laikinai apsistojusi venuolė. Dalyves vizito metu globojo du savanoriai, nemažai laiko praleidžiantys šioje bendruomenėje – Debora ir Saro.
„Kartu meditavome, tvarkėme aplinką, gaminome maistą, keliavome pasižvalgyti po apylinkes. Kiekvienas rytas prasidėdvo tylos meditacija, o vakare automobilu vykdavome į gretimo miestelio apžvalgos aištelę pasigrožėti saulėlydžiu. Karštas maistas būdavo gaminamas tik kartą per dieną, iki 12-tos valandos. Kitu metu galėjome pasivaišinti užkandžiais,“ – savo įspūdžiais iš kelionės dalijasi Elena. – „Bendruomenė užsiima pagalba žmonėms, turintiems fizinių ir mentalinių sunkumų. Mūsų viešnagės metu čia buvo apsistojęs vienas žmogus, kuris du metus buvo benamiu. Pasikalbėti su juo iš miestelio atvyko ir vietinis katalikų kunigas…
Pačioje bendruomenėje gali gyventi iki 30 žmonių. Kartais ši vieta būna pilna gyventojų, o kartais beveik tuščia, nes vienuoliams iš Myanmaro šiuo metu sudėtinga gauti vizas ilgiau, nei trims mėnesiams. Pamatėme bendruomenėje ir miestelyje gyvenančių žmonių norą padėti vargstantiems. Aplinkiniai gyventojai atneša į bendruomenę daržovių, drabužių labdarai, kuriuos gali bet kas pasiimti.
Laikas viešnagėje paliko gilų įspūdį, buvo įdomu matyti, kad bendruomenėje gyvena ir savanoriai, ir laikinai atvykstantys vienuoliai… Cinque frondi miestelyje įsikūrusi bendruomenė yra kitos, jau seniau Italijoje įsikūrusios benduomenės filialas. O visame pasaulyje viso yra apie 200 tokio pobūdžio centrų.“
Thabarwa Center bendruomenės šaknys
Thabarwa gamtos, meditacijos ir dharmos centras, įsikūręs Tanlyn pagodos kalvoje, Mianmare, dirbantis dėl kilnaus tikslo. Jis įsteigtas 2007m. ir atsidavę savanoriai dirba be pertraukų, 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę, kad būtų prieinamas kiekvienam ir galėtų suteikti kuo daugiau naudos svarbiausiems visuomenės poreikiams. Tai šventovė, kuri tenkina didelės pasaulio žmonių grupės poreikius ištisą parą.
Šio centro misija yra
- Dalintis
- Rūpintis
- Padėti
- Apsaugoti /Globoti
- Bendradarbiauti
Thabarwa centro vizija yra suteikti galimybę kiekvienam reguliariai daryti įvairius gerus darbus.
Tačiau centre nėra nei meditacinės rekolekcijos ramybės, nei daugelio Birmos šventyklų puošybos. Tiesą sakant, tai veikiau kaip judriame lūšnyne. Daugiau nei 3000 nuolatinių įvairaus amžiaus gyventojų iš įvairių socialinių sluoksnių – vienuoliai, jogai, kino žvaigždė, narkomanai, prostitutės, benamiai, neįgalieji, šeimos su vaikais ir savanoriai.
Tame pačiame centre taip pat yra ligoninė, kurioje gyvena keli šimtai pacientų, sergančių įvairiomis ligomis – nuo ŽIV, tuberkuliozės, vėžio ir diabeto iki psichikos ligų. Valdomas savanorių gydytojų ir asistentų komandos, gydymas yra visiškai nemokamas. Yra net menkai įrengtas „reanimacijos skyrius“, kuriame telpa apie 10 žmonių.
Be vienuolijos narių ir užsienio savanorių, dauguma gyventojų gyvena perpildytuose bendruomeniniuose bendrabučiuose, daugiausia pastatytuose iš bambuko. Dėl vietos stokos žmonės tiesiog tenkinasi bet kokiomis gyvenamosiomis patalpomis, o kai kurie miega tiesiog po brezentais, kurie atrodo sunkiai atlaikantys stiprius kritulius.
Savaitgaliais į Thabarwa centrą atvyksta šimtai lankytojų .
Nežiūrint koks yra socialinis statusas visi apgyvendinami ir maitinami nemokamai, todėl judriausios Thabarwa vietos yra dvi virtuvės, kuriose kasdien reikia išvirti daugiau nei 300 kilogramų ryžių, kad pamaitintų tūkstančius gyventojų ir lankytojų. Laimei, begaliniam plovimo, pjaustymo, maisto gaminimo ir platinimo darbui savanorių netrūksta. Valgio metu paprastai susidaro ilgos eilės – žmonės laukia, kol pagalbininkai pripila kibirus maisto, kad išdalintų tiems, kurie prikaustyti prie lovos ar negali patys atsiimti maisto.
SAJADAU Utamasara Thabarwa, Centro įkūrėjo, vizija neapsiriboja vien tik prieglobsčio teikimu skurstantiems. Jis mato tai kaip vietą, kur kiekvienas gali atlikti gerus darbus. „Manau, kad jei norime gerų rezultatų, turime daryti gerus darbus. Šis centras buvo įkurtas siekiant mokyti žmones apie gerų darbų naudą“, – sakė jis. „Šioje šalyje yra daug neturtingų žmonių, kurie neturi darbo ir neranda būdo išgyventi. Jie ateina į Thabarwa pagalbos. Užuot susidūręs ir spręsdamas problemas tiesiogiai vadovaudamasis tradicinėmis socialinėmis normomis, aš skatinu, moku ir vedu žmones spręsti savo problemas pasitelkiant Dhammą, per meditacijos praktiką ir teisingą supratimą. Kiekvienas čia gali paaukoti savo įgūdžius, laiką, energiją, pinigus ir medžiagas, kad įgytų nuopelnus ir praktikuotų meditaciją dėl vertingo tikslo. Taip elgdamiesi jie galės įgyvendinti savo norą. Jei jie nori žemės, jie gaus žemės. Jei jie nori namų, jie turės namus. Palaipsniui jie supras, kad jų problemos buvo išspręstos dėl nuopelnų, kuriuos jie gavo iš čia atliktų gerų darbų“.
Thabarwa centrai sukurti kaip atviros dvasinės bendruomenės. Vadovaudamiesi paprasta DARYK GERUS DARBUS filosofija padeda sau, padėdami kitiems.
Aplinka
Bendruomės pastatas yra mistelio šerdis, čia mėgsta būriuotis, sėdėti ant suolelių vietiniai gyventojai. Pastatą sudaro: Priekyje pastato kairėje pusėje – meditacinė salė. Sekančios durys paėjus giliau – biblioteka, kurioje knygos įvairiomis temomis: apie meną, grožinė literatūra, yra ir vaikiškų. Dešinėje pusėje – „parduotuvė“ be pinigų, t.y. patalpa dėvėtiems rūbams, kuriuos bet kas gali pasiimti nemokamai, nes gyventojai atneša drabužius maišeliuose ir palieka prie durų, o savanoriai drabužius išdėlioja. Kitame – pagrindiniame pastate įėjus pro duris iš karto patenkama į virtuvę. Iš viso pastate – 3 aukštai, 7 gyvenamosios patalpos, apie 30 lovų, viena patalpa skirta bendruomenės atstovei. Apačioje šalia virtuvės yra didelės patalpos meditacijoms, pasitarimamas, aukų rinkimui. Taip pat yra patalpų sandėliavimui.
Dalis daiktų bendruomenėje yra atsivežti iš Myanmaro, kiti daiktai – padovanoti vietnių gyventojų.
Kai mes atvykome, kiemas buvo išasfaltuotas, sutvarkytas, erdvė atrodė gana prabangiai. O iš tiesų vienuoliai prieš keletą metų įdėjo gana daug savo pastangų ir rankų darbo, kad visa tai galėtų įrengti. Pagodą jie statė ant nupjauto medžio kamieno iš stiklinių butelių ir cemento.
Džiaugiamės, kad bendruomenės gerbūvio galėjome prisidėti savo darbu ir mes.
Taisyklės
Bendruomenėje vyrauja taisyklės – dėvėti neaptemptus, laisvus drabužius, keliai, dekolte ir rankos turi būti visada uždengti. Negalimi jokie fiziniai ar seksualiniai kontaktai. Maistą galima imti tik tuomet, kai vienuoliai jį būna sau jau pasiėmę, maistas turi būti palaimintas. Buvimo bendruomenėje metu negalima vartoti alkoholio ir kitų kvaišalų. Negalima garsiai klausytis muzikos, dainuoti ar šokti. Imti, čiupinėti daiktus galima tik atsiklausus. Prieš išvykstant patalpas reikia palikti taip, kaip radai, pervilkti naujai patalynę. Palikti paaukojimus pinigais, ne už pabuvimą bendruomenėje, bet kad bendruomenė galėtų susimokėti už elektrą, vandenį, dujas, internetą, kitus mokesčius. Ši vieta skirta ir vienuoliams, ir pasauliečiams, dėmesį sutelkus į nuolankumą ir paprastumą. Rekomenduojama dalyvauti meditacijose kartu su vienuoliais, arba bent jau išlaikyti pagarbą. Buvimo bendruomenėje tikslas – Išmokti daryti gerus darbus, išmokti atsiriboti, auginti išmintį.
Maisto aukojimas
Šeštadienį vienuolė pasiūlė mums kartu su ja keliauti į turgų ir vienuoliams įprastu būdu – medituojant – prašyti išmaldos maistu. Mes, žinoma, norėjome dalyvauti, nes mus domino vienuolyno gyvenimas pagal Myanmaro tradicijas. Apie valandą laiko vienuolė susikaupusi ir nuleidusi galvą ėjo pro prekeivius, laikydama rankose indą, o mes ėjome iš paskos ir vežėme krepšius ant ratų su skambalais. Prekeiviai pamodavo prieiti ir netrukus turėjome pilnus krepšius maisto. Jeigu žmonės nori aukoti, tuomet gerai, jeigu ne, tai ne. Vienuoliai prieš keletą metų jau ne vieną kartą yra lankęsi šiame 
Polistano miestelio turguje, prašydami išmaldos, todėl pardavėjai jau žinojo apie tai, kokiu tikslu vienuolė eina su šiuo indu. Iš vietinių ūkininkų surinkome daug daržovių, paprikų, cukinijų, pupelių, apelsinų, gavome ir mėsos. Mėsą vartoja bendruomenėje apsistoję gyventojai. Vienuoliai mėsos nevartoja. Vienuolė padėkodavo paaukojusiems, išreikšdama dėkingumą kartu su mantra “Sato sato sato”. Ji sakė, kad pagal Myanmaro tradicijas taip vienuoliai turėtų rinkti sau maistą kasdien.
Laisvalaikis
Bendruomenė supažindino mus su gražiomis miestelio ribose ir už jo ribų esančiomis apylinkėmis.
Nuvykome į greta miestelio esančią vietovę, kuri garsėjo kaip didelė alyvmedžių plantacija. Kai kurie medžiai šioje vietoje buvo 2000 metų senumo. Deja, šią vietą ketinama apsodinti kitais medžiais – kivi, ir šios nuostabios aplinkos, dvelkiančios mistika, greitai nebeliks. Skyrėme laiką meditacijai su nepaprasto grožio medžiais.
Kitą dieną savanoris Saro supažindino mus su savo propaguojamu gyvenimo būdu, jo išpažįstamu Šivaizmu, apsilankėme jo namų sąlygomis įkurtame muziejuje, sužinojome, kad jis atlieka masažus su dainuojančiais dubenimis.
Vakarais vykdavome į gretimą miestelį – Polisteną, kuriame iš apžvalgos aikštelės galėjome stebėti saulėlydį, kur tolumoje buvo matyti Tirėnų jūra.
Paskutinę dieną turėjome išvyką į greta esančius kalnus, pamatėme vietinį grožį, galėjome įsivaizduoti, dėl kokių priežasčių vienuoliai pasirinko būtent šią vietovę, t.y. dėl puikaus klimato ir gražių vaizdų, gamtos, atskirtos nuo miesto šurmulio.
Dieną prieš išvykstant neilgam galėjome pamatyti garsų Italijos kurortą – Tropėją, iki kurios yra apie valanda kelio nuo bendruomenės. Tuo pačiu pasigrožėjome nuostabiais Italijos kalnų ir aukštų skardžių vaizdais.
Patirtis, kuri parvežėme savo bendruomenei
Elenos pasidalinimas: „Man patiko rytinė meditacija tyloje, taip vadinami ritritai, kada vienuolė kontempliuoja tyloje, giliai nugrimzdusi į save, ir tarsi būtų atsiribojusi nuo išorinio pasaulio. Taip pat padarė įspūdį jos mokymai apie neprisirišimą, kad tai, prie ko prisiriši, anksčiau ar vėliau sukelia kančią. Atminty išiko ir meditacija apie mirtį, kuomet reikėtų žvelgti į kiekvieną žmogų suvokiant, kad jis mirs – tokiu būdu galbūt atsitraukiama nuo savo rūpesčių ir jie nebeatrodo tokie svarbūs. Patiko puošiama aplinka – savanoris Saro nuolat dėlioja iš akmenų, šakų, medžio kerpių įdomias kompozicijas, kurios paverčia atmosferą daug jaukesne, įdomesne. Patiko tai, kad daug darbų atlikta pačių vienuolių ir kelių vietinių pagalbininkų rankomis.
Suvokiau, kokia didelė jėga yra savanorystė, kada dirbama iš pradžių iš noro padėti, o vėliau tai tampa gyvenimo būdu ir gyvenimo dalimi. Pavyzdžui savanorė Debora jau ilgai gyvena šioje bendruomenėje, kaip ji pasakojo, ji gyveno skirtingose bendruomenėse, o po to atsiranda poreikis vienoje iš tokių bendruomenių pasilikti. Taip pat pasikeitė požiūris apie aukojimus – kad net neturtingų žmonių aukos gali labai daug ką pakeisti. Taip pat paliko įspūdį savanorių šioje bendruomenėje svetingumas, nes buvo norima parodyti, supažindinti su miestelio ir apylinkės įdomybėmis, kad mūsų viešnagė būtų kuo įdomesnė“.